Veikla

Sveikiname su Vasario 16 -ąja

Sveikiname su Vasario 16 -ąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena! Vieningi ir stiprūs švęskime ir branginkime laisvę!

Kviečiame mokytis B kategorijos transporto priemonės vairavimo!

Nemokamai mokytis gali judėjimo sutrikimų turintys asmenys, kuriems nustatytas 0-45 procentų darbingumo lygis ir Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje (Forma Nr. 083-1/a) nurodytas transporto priemonės rankinio valdymo pritaikymas. Artimiausia grupė startuoja jau 2023 M. KOVO MĖNESĮ Vilniuje!

Dalyviams nemokamai teikiamos paslaugos:

• B kategorijos transporto priemonės vairuotojų mokymo paslaugos;
• apgyvendinimo arba pavėžėjimo paslaugos Vilniuje.

Teorijos mokymasis vyksta nuotoliniu būdu iš savo namų, praktinis vairavimas vyksta Vilniuje, dalyviams ne iš Vilniaus miesto suteikiamas nemokamas apgyvendinimas.

Registruokitės ir teiraukitės tel. 8 612 09926. Geriausias laikas pradėti – dabar!

Vairavimo mokymą organizuoja VšĮ Valakupių reabilitacijos centras ir ARV-Auto .

Vairavimo kursus finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM .

Lankstinukas (*.pdf)

Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai

Valakupių reabilitacijos centras kviečia dalyvauti 40 akad. val. trukmės mokymuose pagal „Individualios priežiūros personalo, dirbančio su neįgaliais ir senyvo amžiaus asmenimis, įžanginio mokymo programą“.

Tai mokymai norintiems tapti:

– asmeniniais asistentais;

– socialinio darbuotojo padėjėjais;

– lankomosios priežiūros darbuotojais.

Mokymų dalyviai gaus pažymėjimus, suteikiančius teisę dirbti socialinio darbuotojo padėjėju, lankomosios priežiūros darbuotoju, asmeniniu asistentu.

Mokymo programa akredituota Socialinių paslaugų priežiūros departamente (kodas IPP2020036).

Mokymai vyksta nuotoliniu būdu ZOOM platformoje.

Mokymų grafikas: 2023 m. sausio 24, 26, 27, 30, 31  dienomis nuo 9 iki 13 val.

Mokymų kaina vienam dalyviui – 100 €.

Registracija: https://forms.gle/ySuJRASoAfQUZtsa6

Norėtumėte pasiteirauti?

Tel. +370 607 81316

El.p. mokymai@reabilitacija.lt

Džiugių Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų!

Pasitikime artėjančias šventes dalindamiesi meilės dovana, nuoširdžiai tikėdami, kad kiekvienas iš mūsų gali pripildyti pasaulį viltimi, taika ir ramybe. Tegul šviesios mintys, laimė, sėkmė darbuose ir mylintys žmonės lydi Jus per visas šventes ir ateinančius metus!

Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai

Valakupių reabilitacijos centras kviečia dalyvauti 40 akad. val. trukmės mokymuose pagal „Individualios priežiūros personalo, dirbančio su neįgaliais ir senyvo amžiaus asmenimis, įžanginio mokymo programą“.

Tai mokymai norintiems tapti:

– asmeniniais asistentais;

– socialinio darbuotojo padėjėjais;

– lankomosios priežiūros darbuotojais.

Mokymų dalyviai gaus pažymėjimus, suteikiančius teisę dirbti socialinio darbuotojo padėjėju, lankomosios priežiūros darbuotoju, asmeniniu asistentu.

Mokymo programa akredituota Socialinių paslaugų priežiūros departamente (kodas IPP2020036).

Mokymai vyksta nuotoliniu būdu ZOOM platformoje.

Mokymų grafikas: 2022 m. lapkričio 15, 18, 21, 22, 24  dienomis nuo 9 iki 13 val.

Mokymų kaina vienam dalyviui – 100 €.

Registracija: https://docs.google.com/forms/d/1rptoQHBmB4KXmpsjd9RI0ut6TsoHp6xKT43xcPVvZYc/edit 

Norėtumėte pasiteirauti?

Tel. +370 607 81316

El.p. mokymai@reabilitacija.lt

Esu dėkinga, kad man atsirado galimybė vadovauti šiai įstaigai, kurioje kiekviena diena kaip naujos knygos naujas puslapis su naujais iššūkiais ir galimybėmis. (Valakupių reabilitacijos centro direktorė Tatjana Ulbinienė)

Versdami Valakupių reabilitacijos centro 20-ies metų veiklos puslapį, paprašėme mintimis pasidalinti centro direktorę Tatjaną Ulbinienę.

• Mes sakome, kad šiandien esame bendruomenės poreikius atliepiančia ir vertę kuriančia įstaiga, drąsiai imamės pokyčių, nuosekliai ir su profesiniu užsidegimu siekiame kiekvieno mūsų paslaugų gavėjo gyvenimo kokybės gerėjimo ir pilnaverčio dalyvavimo  visuomenės gyvenime. Tačiau gyvename permainingais laikais, lydimais iššūkių ir nenumastytų aplinkybių. Kas Jums labiausiai padeda vadovauti įstaigai kasdieniniame gyvenime ir kritinėse situacijose?

• Esu žmogus, nebijantis iššūkių. Man iššūkiai padeda toliau tobulėti. Moku greitai susikoncentruoti ir greitai reaguoti priimant sprendimus. Turiu nuojautą iš vidaus ir, be abejo, padeda mano įgyta gyvenime darbinė ir asmeninė patirtis. Taip pat svarbu dirbti komandoje. Galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu suburta komanda yra stipri, profesionali, kurioje kiekvienas iš mūsų yra skirtingas, o tai padeda spręsti problemas. Mes papildome vienas kitą.

• Esate įgijusi ne tik medicinos ir socialinio darbo diplomus, bet taip pat turite ir ne vienerių metų praktiką šiose srityse. Kaip ši patirtis Jums padeda būti Valakupių reabilitacijos centro vadove ? O gal būna situacijų, kai priešingai – trukdo ?

• Mano įgyta patirtis dirbant įvairiuose srityse: medicinos, socialinių paslaugų įstaigose, taip pat ir NVO sektoriuje yra mano turtas, nes įgijau daug praktikos. Viską pirma praėjau pati, dirbau darbus pagal turimus išsilavinimus, tik vėliau tapau vadove.  Mano gyvenime įgytos žinios, kompetencijos ir turimi diplomai niekada netrukdė, o atvirkščiai, tik padeda spręsti iškilusias problemas, ieškoti ir priimti sprendimus. Kadangi vadovauju įstaigai, kuri teikia ir medicininės reabilitacijos, ir socialines paslaugas, mano įgyti diplomai ir studijų metu įgytos žinios yra viena iš mano stiprybių.

• Savo pasiekimais ir veikla didžiajai daliai socialinės ir medicininės reabilitacijos rato žmonių esate žinoma, būtų įdomu pažinti mažai matomą Jūsų gyvenimo pusę. Ar Jūsų namai yra Jūsų tvirtovė? Kaip namiškiai padeda dirbti vadovaujamą darbą?

• Taip, tikrai, mano namai yra mano tvirtovė. Namuose mes gyvename savo gyvenimą ir apie darbą nekalbame. O kai atsiranda nenumatyti atvejai, šeimos nariai tiesiog  leidžia man netrukdomai išspręsti iškilusius klausimus. Per pandemiją, kai matė, kad grįžtu pavargusi,  stengėsi visus namų ūkio darbus nuveikti patys. Leisdavo ilgiau pamiegoti, kai tam buvo poreikis. Gyvename gerbdami vienas kitą, mylėdami ir palaikydami visose gyvenimo situacijose.

• Koks direktorės Tatjanos hobis ir, ar įstaigos vadovei jam apskritai lieka laiko?

• Iš tiesų hobis ir pomėgiai keičiasi. Anksčiau mėgdavau aktyviai leisti laiką, dažnai susitikti su draugais, vykti į gamtą. Pastarųjų metų tempas pasidarė labai greitas, išmokus atremti pandemijos iššūkius, tenka spręsti klausimus, susijusius su nelegalios migracijos, karo, energijos kainų šuolio pasekmėmis. Dabar stengiuosi leisti laiką daugiau gamtoje, auginu gėlyną, kuriuo mėgstu rūpintis, pasivaikščioti su šunimi, stengiuosi aplankyti kuo daugiau garbingo amžiaus tetų ir dėdžių. To negalėjome daryti per COVID-19 pandemiją. Noriu bent dalį prarasto laiko susigrąžinti bendraudama su vyresne giminių karta. Kai turiu laisvą minutę, mėgstu skaityti knygas, lieti žvakes iš bičių vaško.  

• Sugrįžkime į darbo temą. Ko palinkėtumėte visų pirma sau, kolegoms ir Valakupių reabilitacijos centrui jo 20-ies metų veiklos proga?

• Neįprasta linkėti sau… Palinkėčiau sau sveikatos, o kolegoms vieningumo ir, kad niekada nepristigtų naujų idėjų.  Tuo ir pasižymime, kad vykdome daug įvairių iniciatyvų ir padedame kitiems jas įgyvendinti. Esame puiki, profesionali komanda, tad linkiu tokia ir išlikti, ilgai dirbant kartu.

• Ir pokalbio pabaigai. Ko norėtumėte, kad Jūsų paklausčiau, arba ko niekas dar Jūsų neklausė, tačiau norėtumėte pasakyti ?

• Tapau šios įstaigos vadove ne pačiu lengviausiu jos gyvavimo laiku. Vyko pokyčiai teikiamose paslaugose.  Dėka visos komandos mes išgyvenome nelengvus permainingus laikus ir pradėjome teikti naujų paslaugų. Esu dėkinga, kad man atsirado galimybė vadovauti šiai įstaigai, kurioje kiekviena diena kaip naujos knygos naujas puslapis su naujais iššūkiais ir galimybėmis. Džiaugiuosi esama komanda, kurią nuolat papildo nauji profesionalai. Džiugu, kad kai kuriuos „užauginome“ ir patys. Įdomu dirbti ne tik taikant savo turimas žinias ir patirtis, bet ir kartu tobulėjant, įgyvendinant naujus projektus ir idėjas.

• Ačiū už pokalbį.

Apie kineziterapeutę Ingą Venckę kolegos ir pacientai sako pačius šilčiausius žodžius, o Inga santūriai atsako: „šitas darbas man yra tai, ką moku ir ką galiu daryti geriausiai. Nenorėčiau keisti į jokį kitą“

Pažymėdami Valakupių reabilitacijos centro 20-metį, tęsiame pokalbius su kolegomis, dirbančiais nuo įstaigos veiklos pradžios. Kalbiname kineziterapeutę Ingą Venckę, apie kurią kolegos ir pacientai sako pačius šilčiausius žodžius: profesionali, dėmesinga, nuolat besidominti naujovėmis, reikli sau ir kitiems.Inga santūriai sako: „šitas darbas man yra tai, ką moku ir ką galiu daryti geriausiai. Nenorėčiau keisti į jokį kitą“.

• Pradėkime nuo pradžių, kas lėmė kineziterapeuto profesijos pasirinkimą?  

• Prieš 30 metų tėtis pajuto nugaros skausmus. Po konsultacijos pas gydytoją grįžo į namus su kamuoliu ir pasakė, kad gydytojas jį patikino išgydysiantis darant pratimus, o ne vartojant vaistus. Tai mane taip sužavėjo, buvo didžiulė nuostaba. Tada iš tėčio sužinojau apie gydomąją mankštą ir tokią specialybę. Domėjausi kineziterapijos mokslu, susiradau studijas Vilniaus kolegijoje, jas baigiau, vėliau Kauno kūno kultūros universitete pabaigiau išlyginamąsias studijas ir įgijau magistro diplomą Kauno sporto universitete. Ar teko išsibandyti mokslą praktikoje? Taip, vedžiau ir vedu mokymus Valakupių reabilitacijos centro organizuojamuose mokymuose, dalyvauju ir dalinuosi žiniomis įvairiose projektinėse veiklose. Skaitau pranešimus, supažindinu su mankšta, pratimais kitų organizacijų ergoterapeutus, kineziterapeutus. Vis tik man malonesnė yra praktinė veikla, esu praktikos žmogus.

• Ar Valakupių reabilitacijos centras yra „ pirmoji ir vienintelė meilė“?

• Sakyčiau taip. Tik ką po studijų baigimo pamačiau skelbimą, kad renkama komanda naujai įsikūrusioje įstaigoje, Valakupių reabilitacijos centre. Sudalyvavau atrankoje ir man pavyko. Taip pradėjau čia dirbti ir labai džiaugiuosi, kad patekau. Esu išbandžiusi jėgas privačioje įstaigoje, tačiau po 1,5 metų išėjau dėl man svarbios priežasties, – į šią įstaigą ateidavo žmonės profilaktiniam sveikatos stiprinimui ir kaip profesionalas aš ten galimybių įgyti patirties ir mokytis turėjau nedaug. Tiesiog man buvo neįdomu ir nesustabdė net siūlomas atlygis. Ateina žmonės kaip į sporto klubą, o apčiuopiamo rezultato nėra. Kaip, pavyzdžiui, turint pacientą po amputacijos, kurį išmokai naudotis protezais ir jis išeina laimingas su aukšta vaikštyne ar ramentais pasivaikščioti į lauką, moka pats užsidėti ir nusiimti protezą. Tai mane labai džiugina. Matyti savo darbo rezultatą, naudą žmogui yra labai svarbu. Jaučiu vidinį pasitenkinimą.

• Pakalbėkim apie pacientus. Kokie jie ir kaip sekasi jiems padėti?

• Labai džiaugiuosi, kad pas mus yra ir medicininė stacionari, ir ambulatorinė reabilitacija, o tai reiškia pacientų su įvairiomis diagnozėmis įvairovę, įvairių problemų sprendimą ir naujas pamokas bei patirtį. Jauni žmonės gydosi traumas, vyresni – neurologines ir kitas ligas, atvyksta po operacijų, amputacijų. Didžioji dalis pacientų, kurie ateina į mūsų sporto salę, nori sportuoti. Ypač kai pamato savo pačių darbo rezultatą.  Dažnai prašo reabilitacijos pratęsimo, domisi mityba, sveika gyvensena, net grįžę namo nori sugrįžti mokamų paslaugų, ar net atsiveda artimuosius. Kaip specialistė, turiu  domėtis įvairiomis sritimis, kad galėčiau atsakyti į pačius įvairiausius žmonių klausimus ir juos motyvuoti.

• Kas tavo akimis yra profesionalus kineziterapeutas?

• Tai žmogus su atsakingu požiūriu į darbą, didžiuliu noru dirbti, kelti kvalifikaciją. Darbas su pacientas yra sudėtingas, žmonės yra individualūs. Liūdni, pikti, net kartais priešiški. Reikia turėti socialinių įgūdžių, psichologinių žinių. Reikia ir nuraminti ir paskatinti. Didelė darbo dalis yra psichologinis kontaktas. Aš užjaučiu pacientus, bet nesigailiu jų. Svarbu empatija, palaikymas, bet ne asmeninis įsitraukimas. Dar manau labai svarbu pagarba žmogui ir profesionaliai atlikti savo darbą.

• Ar esi sportiška, ar judesys yra įprasta gyvenimo veikla?

• Nuo mokyklos laikų dalyvavau sportinėje veikloje, bėgau ilgas distancijas, dalyvavau „Drąsūs Stiprūs Vikrūs“ varžybose ir visą gyvenimą esu aktyvi. Ar sportuoju po darbo? Prisipažinsiu, kad ne. Gal dėl to, kad visą dieną praleidžiu sporto salėje. Tačiau žinau, kad privalau kasdien nueiti 10 000 žingsnių ir stengiuosi tai daryti, vasarą važiuoju dviračiu, su šeimyna važinėjame riedučiais, plaukioju.

• Kokia kita Ingos gyvenimo pusė?

• Oi ta Inga mūsų… labai mėgstu viską valgyti, nors suprantu, kad kineziterapeutas turi būti fiziškai aktyvus, turėti jėgų, energijos, neturėti viršsvorio. Labai patinka gėlės, labai jas myliu. Auginu sodą, kuriame beveik vien gėlės. Prie Valakupių reabilitacijos centro kineziterapijos salės vidinio  įėjimo pavasarį žydi tulpės, –  mano darbas. Planuoju plėsti gėlyną. Darbe dažnai matau skausmą, neviltį, netgi pyktį. Kita mano dalis nori matyti grožį, todėl gėlės yra mano meditacija ir atgaiva.

• Ką papasakotum apie savo kolegas, kineziterapeutus?

• gos draugiški, padedantys vieni kitiems, labai gera atmosfera darbe, nėra konkurencijos. Kineziterapeutų komandoje labai gerai sutariame, padedame vieni kitiems. Gyvename komfortiškai, bet tai netrukdo tobulėti. Visuomet pasidaliname informacija grįžę iš mokymų, konferencijų, dalinamės žiniomis, mokomės vieni iš kitų. Yra kolegų su kuriais leidžiame laiką ir po darbo.

Gera čia. Labai patinka aplinka, ypač vasarą. Nuostabi vieta, supanti gamta. Nenorėčiau dirbti ligoninės patalpoje ar mieste „ant asfalto“. Matyt todėl ir esu čia tiek metų. Daug pokyčių įvyko per tuos metus, bet kiekvienas pokytis savaip geras.

• Ko palinkėtumėt kolegoms VRC 20-mečio proga?

• Palinkėčiau kiekvienam iš mūsų to paties: susirasti tą savo mėgstamą veiklą, kas patinka ir ką gebate daryti geriausiai.

„Nei vieną dieną nebejojau dėl savo profesijos“, apie savo 20-ies metų darbą Valakupių reabilitacijos centre sako slaugos administratorė Danguolė Monginienė

Minėdami Valakupių reabilitacijos centro 20-ąjį gimtadienį, tęsiame pokalbius su  kolegomis, dirbančiais nuo pat įstaigos veiklos ištakų.

„Nei vieną dieną nebejojau dėl savo profesijos“, sakoslaugos administratorė Danguolė Monginienė. Danguolė visus šiuos metus yra medicininės reabilitacijos vadovo Jurgio Dulinsko „dešinioji ranka“, savo energija, optimizmu ir šypsena burianti aplink save gausią slaugos darbuotojų komandą. Profesionalumas, atsakomybė, atjauta ir įsiklausymas yra savybės, už kurias Danguolę gerbia ir vertina tiek pacientai, tiek ir visi kolegos.

• Ar tai profesija iš pašaukimo ?

• Vaikystėje norėjau būti mokytoja, paišydavau namie sienas kaip mokyklinę lentą, pasakodama istorijas įsivaizduojamai klasei. Mokykloje mokiausi labai gerai, o egzaminų rezultatai leido rinktis bet kurį norimą mokslą. Buvau nusprendusi stoti į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir sekti tėvelio pėdomis, tačiau taip ir neatvykau laikyti stojamųjų egzaminų, nes supratau, kad tai ne man. Širdis liepė rinktis medicinos mokslus, nors šeimoje medikų nebuvo. Vėliau, nei vieną dieną nebejojau dėl savo profesijos pasirinkimo – aš myliu žmones, gal dėl to. Jau 40 metų dirbu bendrosios praktikos slaugytoja, galima sakyti esu „sėsli“ ir ištikima įstaigoms darbuotoja, matyt toks mano būdas. Valakupių reabilitacijos centras yra mano trečia darbovietė, esu čia viena iš pirmųjų.

• Kas įsimintiniausia Jums iš pirmųjų darbo Valakupių reabilitacijos centro metų?

• Kaip šiandien pamenu dalyvavimą darbuotojų atrankoje. Konkursą sudarė ne tik pokalbis su direktoriumi ir kitais komandos nariais, bet ir teko atlikti standartizuotus testus, kurių pagalba vertino kiekvieno kandidato psichosocialines  savybes. Kuomet jau įsidarbinau, vyko apmokymai kaip naudotis modernia medicinos įranga. Nuo pat pirmųjų dienų šiame centre būrėsi profesionali medicinos ir neįgaliųjų integracijos specialistų komanda, pasiruošusi ieškoti geriausių darbo metodų ir diegti naujoves. Tokie išlikome ir dabar – profesionalus ir draugiškas kolektyvas. Didelis VRC išskirtinumas buvo ir tai, jog nuo pat pirmųjų dienų darbuotojų komandą sudarė ir kolegos, turintys negalią. Ir tuomet, ir dabar, praėjus 20 metų, mums kaip kolektyvui – svarbiausia žinios ir gebėjimai, o ne – negalia.

• Organizuojate ir komandos darbą, ir teikiate medicinos paslaugas pacientams. Kokios asmeninės savybės, profesinė patirtis lemia sėkmingą darbą ?

• Gal, sakyčiau savybės, kurias atsinešiau iš savo šeimos: atsakomybė, žodžio laikymasis, nepakantumas melui.Mano didžiausias gyvenimo mokytojas buvo mano tėvelis. Augau šeimoje viena, bet niekada nebuvau lepūnėlė. Darbas, pagarba, visų pirma šeima, – buvo visada svarbiausia. Na, pagaliau, pastarieji dveji pandemijos metai buvo nauji iššūkiai. Tai užgrūdino ir tuo pačiu suteikė stiprybės ir supratimą, kad dirbu reikalingą darbą, esu savo vietoje.

• Kokia Valakupių reabilitacijos centro slaugos darbuotojų komanda, kokios savybės būtinos dirbant šį darbą, kokie kyla iššūkiai?

• Turiu puikių darbuotojų komandą, tai mano šeima. Yra kas dirba 15 metų ir panašiai, yra jaunų kolegų, kaita nėra labai didelė. Kokios reikalingos savybės ? Visų pirmiausia darbuotojas turi būti mylintis žmogų, kantrus, būti atsakingas ir mylėti savo darbą, Ateiti ne dėl darbo valandų, būti ir išlikti geru žmogumi ir nesustoti mokytis, tobulėti. Mūsų darbuotojai mato kas vyksta, kada reikia pagalbos kolegoms ir neprašyti eina į talką. Jaunimas nori greitų rezultatų. Gal jie turi daugiau teorinių žinių, bet praktika ne mažiau svarbi. Yra jaunimo, kuris puikiai įsilieja į mūsų komandą, pagauna tą pagreitį ir sėkmingai dirba. Šiai dienai turiu puikią komandą, kuria nuoširdžiai džiaugiuosi.  Kalbant apie iššūkius, gal sunkiausias buvo pandemijos laikotarpis, kai teko pasiraityt rankoves, prisiimti kitokių, nei įprasta, darbų, atsakomybių, visko, kas susiję su pandemijos valdymu sveikatos įstaigoje. Dabar jau esame pasiruošę ir tokioms situacijoms, pandemija išmokė naujų dalykų.

• Ko palinkėtumėte kolegoms?

• Linkiu, kad visi būtume sveiki, laimingi, dalinkime savo gerumą, meilę ir šypseną tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos.

Apie 20-ies metų darbą Valakupių reabilitacijos centre pasakoja gydytojas Jurgis Dulinskas

Šie metai Valakupių reabilitacijos centrui – 20-ieji veiklos metai. Žvelgiame į sukauptą patirtį ir didžiuojamės profesionaliais darbuotojais, savo kasdieniu darbu padedantiems pacientams atgauti jėgas, o socialinių paslaugų gavėjams – integruotis į darbo rinką ar tapti savarankiškesniais.

Svarbi mūsų įstaigos veiklos dalis visus šiuos du dešimtmečius yra profesionaliai teikiamos medicininės reabilitacijos paslaugos pacientams, sergantiems nervų sistemos ligomis ar turintiems judamojo-atramos aparato pažeidimus. Šias paslaugas suteikėme daugiau nei 13 tūkst. pacientų iš visos Lietuvos.

Kalbiname medicininės reabilitacijos skyriaus vadovą Jurgį Dulinską, nuo pat įstaigos veiklos pradžios kūrusį medicininės ir profesinės reabilitacijos paslaugų modelį. Tarp kolegų ir pacientų gydytojas Jurgis puikiai žinomas kaip profesionalus ir nuolatos naujovėmis besidomintis medikas, komandinio darbo reabilitacijos procese puoselėtojas bei puikus pašnekovas gyvenimiškomis ir filosofinėmis temomis.

Paklaustas apie savo gyvenimo moto daktaras Jurgis sako, kad jų būta įvairių. Šiuo metu vadovaujasi principu: Gyventi, tai kaip vairuoti  dviratį: norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, turi pastoviai judėti.

Kokią savybę išskirtumėte kaip svarbiausią savo profesijoje?

„Profesionalumas yra svarbiausia. Malonybės negydo, žmogus tikisi iš gydytojo pasveikimo. Man pasitenkinimą darbu teikia rezultatas, kai matau atvežamą gulintį pacientą, kuris po reabilitacijos išeina ar išvažiuoja savo kojomis“.

Apie mediko profesiją ir mokslo pažangą medicinoje sakoma, kad tai galimybė kurti pasaulį geresnį. Ar pritartumėt tokiai nuomonei?

„Ne tik medicinoje. Mano įsitikinimu, valstybę turi valdyti universitetai. Aš palaikau apšvietos epochos idėjas ir Voltero mintis, kad valdyti gali ir apsišvietę monarchai (vadovai), tačiau geriausiai tai galėtų atliktų mokslininkų bendruomenė. Profesionalumas ir mokslu pagrįstos žinios yra savybės, kurias turi turėti valstybės vadovai, kiti valstybę valdantys asmenys. Kai to trūksta, visuomenėje pradeda veržtis tamsios jėgos. Tą galime matyti ir mūsų valstybėje, kai abejojama mokslo pažanga, skiepais, spekuliuojama ir naudojamasi žmonėmis menkiems kažkokiems savo tikslams pasiekti“, sakė daktaras Jurgis, o į klausimą kodėl pasirinko mediko profesiją, trumpai atsakė, kad daug neteko galvoti. Vyresnysis brolis buvo įstojęs į mediciną, tai ir nusprendė eiti tuo keliu.

Pakalbėkime apie medicininę ir profesinę reabilitaciją. Kaip keičiasi asmens, turinčio negalią, dalyvavimo darbo rinkoje savarankišku samprata?

„Jaunesnė karta keičiasi. Teko būti daugelyje Europos šalių: Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir stebėti kaip ten organizuojama profesinė reabilitacija, vykdoma integracija į darbo rinką. Šių šalių patirtis, valstybės politika ir pačių žmonių mentalitetas skiriasi nuo mūsų valstybės. Jose žmonės su negalia labiau motyvuoti sugrįžti į darbo rinką, daug smulkaus verslo paramos galimybių ir pan. Sakyčiau didžiausia problema yra pačių žmonių su negalia motyvacijos trūkumas, kai žmogus neturi noro, sunku jam padėti.“

Visuomenėje vyrauja mitas, kad gydytojas turi dirbti 24 valandas per parą. Dar labiau – jis turi padėti visiems. Su kokiomis nuostatomis tenka Jums susidurti ?                                    

„Iš vienos pusės deklaruojama, kad tai ypatinga profesija, viešumoje dėkojama medikams, o iš kitos pusės jų nuomonės nepaisoma, vykdomi reorganizaciniai sveikatos sistemos dalykai, kurie kelia suirutę, nestabilumą. Taip pat ir pacientų nuostatos, gal įpročiai: 20-30 proc. paskiriamų vaistų tėra suvartojami. Visi kiti pamirštami arba nesistemingai vartojami, o to pasekmė – bloga sveikata ir blogas gydantis daktaras.„

20 metų dirbate VRC, kokie prisiminimai ir ko palinkėtumėte šiandien kolegoms?

„Atėjau į naujai įsteigtą įstaigą, kuri kaip galingas užtaisas buvo paleista skrydžiui. Buvo įdomu, daug perspektyvų, inovacijų, nauja moderni aparatūra. Manau, kad tai labai svarbios šiuolaikinės įstaigos savybės. Taip pat puikus mikroklimatas, nedidelės įstaigos privalumai greitai sprendžiant problemas ir pan. Šiuo metu surinkta gera medicininės reabilitacijos komanda. Palinkėčiau kolegoms neperdegti darbe, daugiau ilsėtis, išsimiegoti ir pritaikyti rekomendacijas, kurias sakome pacientams, sau patiems. O svarbiausias palinkėjimas – stabilumo ir susikaupimo. Šiandienos pasaulyje daug pokyčių ir nežinios kas mūsų laukia rytoj, todėl išlikim ramūs ir susikaupę.“

Ačiū daktarui Jurgiui už pokalbį ir palinkėjimus.

KVIEČIAME MOKYTIS VAIRUOTI!

Asmenis, turinčius judėjimo negalią, kviečiame nemokamai mokytis B kategorijos transporto priemonės vairavimo.

Artimiausia grupė startuoja jau 2022 M. RUGSĖJO MĖNESĮ Vilniuje!

Į 2022 m. rugsėjo mėn. grupę priimami judėjimo sutrikimų turintys asmenys, kuriems nustatytas 0-45 procentų darbingumo lygis ir Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje (Forma Nr. 083-1/a) nurodytas transporto priemonės pritaikymo apribojimas: a) 20.06 (ranka valdomas stabdys), 25.04 (ranka valdomas akseleratorius) ir 10.02 (automatinis pavaros perdavimo skaičiaus parinkimas) – transporto priemonei su automatine pavarų dėže).

Dalyviams nemokamai teikiamos paslaugos:

• B kategorijos transporto priemonės vairuotojų mokymo paslaugos;

• apgyvendinimo arba pavėžėjimo paslaugos Vilniuje.

Registruokitės ir teiraukitės tel. 8 612 09926.

Vairavimo kursus finansuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM .

Vairavimo mokymą organizuoja VšĮ Valakupių reabilitacijos centras ir ARV-Auto