Reda Česlevičienė: žmogui labiausiai reikia kito žmogaus
„Ne taip svarbu, ką veikiame, sakome ar darome – svarbiausia, kaip būname su kitu žmogumi“, – sako Valakupių reabilitacijos centro Kauno skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Reda Česlevičienė. Profesinį kelią Centre ji pradėjo 2021-aisiais, teikdama pagalbos priimant sprendimus paslaugą intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms. Ilgainiui jos socialinio darbo praktiką papildė ir geštalto psichoterapijos srityje įgytos žinios. Su Reda kalbamės apie profesinę brandą, socialinio darbo pamokas, gyvenimo neapibrėžtumą ir kūrybą, padėjusią išsaugoti šeimos istoriją.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Redą, kuri atėjo dirbti į Kauno skyrių, ir Redą šiandien – kuo jos skirtųsi?
Kai pradėjau dirbti Kauno skyriuje, galvojau, kad turiu daug žinių, daug moku ir suprantu, tačiau dabar jaučiu, kad žinau daug mažiau – daugiau tyrinėju, bandau pažinti, suprasti, priimti ir nebijau suklysti.
Kas per šiuos metus labiausiai prisidėjo prie jūsų profesinio augimo?
Per šiuos metus turėjau galimybę išmėginti save įvairiose veiklose: prisidėjau prie įvairios projektinės veiklos, dalyvavau mokymuose, tobulinau profesines žinias. Man ypač svarbu, kad naujai įgytas žinias ir kompetencijas galiu pritaikyti praktiškai. Prieš keletą metų, grįžę iš mokymų Madride, kartu su kolegomis įkūrėme gydomąjį sodą. Šių metų pradžioje dalyvavau „LEGO Serious Play“ metodo mokymuose, o vėliau šį metodą integravome į Dienos centro veiklą. Galimybė mokytis, įgyvendinti idėjas, kolegų pagalba ir palaikymas man yra svarbūs profesiniame kelyje.
Profesinis augimas dažnai reiškia ne tik naujas žinias, bet ir gilesnį savęs pažinimą. Kokią svarbiausią pamoką apie žmogų jums padovanojo socialinis darbas?
Supratau, kad žmogui labiausiai reikia kito žmogaus. Pamačiau, koks svarbus yra buvimas su kitu žmogumi – būtent buvimas. Ne taip svarbu, ką mes veikiame, sakome ar darome, – svarbiausia, kaip būname su kitu žmogumi ir kiek tame santykyje galime būti atviri bei priimti tokie, kokie esame. Mes ne visada esame geros nuotaikos, mums ne visada sekasi. Kartais norime tiesiog patylėti, nieko neaiškinti ir nepasakoti, tačiau jaučiame, kai kitas žmogus mus mato, girdi ir jaučia.
Kas jus atvedė į geštalto psichoterapiją ir ką šis požiūris suteikia socialiniame darbe?
Naujų kelių ieškoti skatina gyvenimo neapibrėžtumas ir nenuspėjamumas. Mums dažnai atrodo, kad jeigu įvykiai susiklostytų taip, kaip norime ir įsivaizduojame, tuomet galėtume ramiai gyventi ir būti laimingi. Tačiau taip nutinka retai – gyvenimas pateikia netikėtų posūkių, kuriuos ne visada lengva priimti. Aš taip pat keliauju šioje neapibrėžtumo kelionėje, mėgindama pažinti save ir su savimi susidraugauti, nes nuo čia viskas ir prasideda – nuo santykio su savimi ir aplinka. Geštalto psichoterapijos studijų metu įgytos žinios padėjo giliau pažinti save – ir kaip žmogų, ir kaip specialistę. Jos padeda geriau suprasti savo galimybes bei ribas: kaip galiu būti šalia kito neprarasdama savęs. Geštalto terapija yra apie atvirumą sau ir kitam, buvimą čia ir dabar, įsiklausymą į savo pojūčius ir kartu gebėjimą matyti šalia esantį žmogų. Šis požiūris moko neskubėti savo matymo primesti kitam. Jis padeda eiti kartu su žmogumi, jo tempu ir leisti jam pačiam atrasti tinkamiausius sprendimo būdus. Svarbiausia – palaikyti žmogų jo kelyje, ieškant atsakymų ir priimant sprendimus.
Esate ne tik socialinė darbuotoja, bet ir knygos „Per purviną žemės paviršių“ autorė. Kas paskatino ją parašyti?
Parašyti knygą paskatino du dalykai – meilė literatūrai ir noras išsaugoti praeities istoriją. Didžioji dalis mano vaikystės ir paauglystės praėjo kartu su seneliais. Augau apsupta jų gyvenimo istorijų ir pasakojimų. Senelis buvo politinis kalinys, pokario metais nuteistas ir išvežtas į lagerį Kazachstane. Girdėjau daug istorijų apie tuo metu patirtą siaubą, kančią ir neteisybę. Labai norėjau išsaugoti šiuos prisiminimus. Kadangi literatūra man niekada nebuvo svetima, nusprendžiau sudėti giminės istoriją į literatūros kūrinį ir taip suteikti jai galimybę nelikti užmarštyje. Rašydama knygą sužinojau daug naujų dalykų apie tą sudėtingą laikotarpį. Skaičiau lietuvių ir užsienio autorių literatūrą apie to meto įvykius, kad geriau suprasčiau tam laikotarpiui būdingą atmosferą ir kuo natūraliau galėčiau perteikti veikėjų nuotaikas bei emocijas.
Jei šiandien prie kavos puodelio galėtumėte pasikalbėti su savimi pirmąją darbo dieną Valakupių reabilitacijos centre, ką sau patartumėte?
Patarčiau sau daugiau mėgautis pačiu darbo procesu, mažiau bijoti, mažiau stengtis viską sukontroliuoti, neskubėti, paprasčiau priimti nesėkmes ir klaidas.
