Didžiausias apdovanojimas visada buvo žmogaus ištartas „Ačiū“
Valakupių reabilitacijos centro direktorė Tatjana Ulbinienė apdovanota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aukščiausiu įvertinimu – „Gerumo žvaigžde“. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingą indėlį į socialinės apsaugos ir darbo sritį bei bendruomeniškumo stiprinimą. Šia proga pakvietėme direktorę pokalbiui apie profesinį kelią, žmones, lyderystę, bendruomenę ir ateities viziją.
Jums įteikta „Gerumo žvaigždė“. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Tai labai jautri ir prasminga akimirka. Priimdama šį apdovanojimą pirmiausia galvojau ne apie save, o apie visą kelią, kurį teko nueiti. Socialiniame darbe esu jau dvidešimt dvejus metus, daugiau nei dešimtmetį vadovauju Valakupių reabilitacijos centrui, todėl šį įvertinimą priimu kaip viso socialinio darbo kelio prasmės patvirtinimą. Visus šiuos metus mane vedė labai aiškus tikslas – būti šalia žmogaus, kuriam tuo metu labiausiai reikia pagalbos, palaikymo ar supratimo. Todėl šį apdovanojimą priimu kaip patvirtinimą, kad pasirinktas kelias buvo prasmingas ir kartu kaip įpareigojimą toliau atsakingai juo eiti.
Profesinis kelias – tai ir sutiktų žmonių istorija. Kas Jūsų gyvenime buvo tie žmonės, kuriems šiandien labiausiai esate dėkinga?
Didžiausią dėkingumą jaučiu savo tėvams ir seneliams. Jie mane išmokė svarbiausių gyvenimo vertybių – pagarbos žmogui, atjautos, gebėjimo išgirsti ir padėti. Tos pamokos lydėjo mane gerokai anksčiau, nei pasirinkau socialinio darbo kelią. Esu labai dėkinga savo šeimai už palaikymą, vadovams ir kolegoms, kurie pasitikėjo manimi, skatino augti, dalijosi patirtimi. Kiekviename gyvenimo etape atsirasdavo žmonių, kurie padrąsindavo žengti kitą žingsnį. Šiandien į šį apdovanojimą žvelgiu kaip į galimybę jiems visiems dar kartą nuoširdžiai padėkoti.
Per daugiau nei dešimtmetį Jūsų vadovaujamas Valakupių reabilitacijos centras augo, keitėsi ir ėmėsi ne vienos naujos iniciatyvos. Kas Jus labiausiai įkvepia kurti pokyčius?
Pokyčiai niekada nėra tikslas pats savaime. Jie prasmingi tik tada, kai padeda žmonėms gyventi geriau. Didžiausias įkvėpimas man visada buvo tikėjimas tuo, ką darome. Kai matai, kad naujos idėjos gali pagerinti paslaugų kokybę, suteikti daugiau galimybių žmogui ar sustiprinti bendruomenę, atsiranda ir motyvacija jų imtis. Žinoma, pokyčių neįmanoma kurti vienam. Jie gimsta tada, kai yra komanda, kuri tiki bendra kryptimi, nebijo mokytis, ieškoti naujų sprendimų ir prisiimti atsakomybę. Man didelė stiprybė yra žmonės, su kuriais dirbu kasdien.
Ne kartą pabrėžėte, kad šis apdovanojimas yra ne tik Jūsų, bet ir visos bendruomenės įvertinimas. Ką Jums reiškia žmonės, su kuriais kasdien kuriate Valakupių reabilitacijos centrą?
Man jie reiškia labai daug. Per dešimt metų kartu patyrėme ir iššūkių, ir džiaugsmo akimirkų. Kartu mokėmės, augome, ieškojome sprendimų ir įgyvendinome idėjas, kurios šiandien jau tapo mūsų kasdienybės dalimi. Esu dėkinga kiekvienam kolegai už profesionalumą, atsakomybę ir tikėjimą tuo, ką darome. Man svarbu, kad mūsų bendruomenėje žmonės jaustųsi išgirsti, gerbiami ir matytų savo darbo prasmę. Esu įsitikinusi, kad didžiausi pokyčiai gimsta ne vieno žmogaus pastangomis – juos kuria bendruomenė.
Kas Jums pačiai yra didžiausias profesinis įvertinimas?
Didžiausias apdovanojimas man visada buvo ir išliks nuoširdus žmogaus ištartas „ačiū“.
Joks apdovanojimas neprilygsta akimirkai, kai matai, kad žmogus sustiprėjo, atgavo pasitikėjimą savimi ar tiesiog pasijuto išgirstas. Būtent dėl tokių akimirkų verta dirbti, ieškoti sprendimų ir judėti pirmyn.
Kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministre Jūrate Zailskiene Valakupių reabilitacijos centro hortenzijų alėjoje pasodinote dar vieną augalą. Ši tradicija gimė minint Centro 20-metį. Ką Jums simbolizuoja ši alėja?
Tęstinumą, tradicijų puoselėjimą. Gražūs dalykai neatsiranda per vieną dieną – juos reikia kantriai auginti ir puoselėti. Taip yra ir su hortenzijomis, ir su bendruomene, ir su organizacija. Kiekvienas pasodintas augalas primena, kad kuriame ne tik šiandienai. Kuriame ateičiai – žmonėms, kurie čia dirbs, kurs ir augs po mūsų.
Kokį Valakupių reabilitacijos centrą norėtumėte matyti po penkerių ar dešimties metų?
Norėčiau, kad Valakupių reabilitacijos centras ir toliau išliktų vieta, kurioje svarbiausias yra žmogus. Tikiu, kad ir po dešimties metų būsime organizacija, kuri drąsiai diegia naujoves, dalijasi patirtimi, telkia profesionalus ir kuria aukščiausios kokybės paslaugas. Tačiau dar svarbiau, kad išsaugotume tai, kas mūsų bendruomenę daro išskirtinę – pagarbą žmogui, tarpusavio pasitikėjimą ir norą padėti.
Norėčiau, kad žmonės Valakupių reabilitacijos centrą atpažintų ne tik dėl profesionalumo, bet ir dėl vertybių. Nes būtent jos lemia, kokią organizaciją kuriame šiandien ir kokią ją paliksime ateities kartoms.
Ačiū už pokalbį.
