Jurgita Veliulytė: apie komandos dvasią, sveikatos svarbą ir gyvenimo pilnatvę

„Geras mikroklimatas komandoje – geri pacientų atsiliepimai“, sako kineziterapeutų komandos vadovė Jurgita Veliulytė, 20 metų dirbanti kineziterapeute Valakupių reabilitacijos centre.

Pasak Jurgitos, kineziterapija yra daugiau nei darbas – tai pašaukimas padėti žmonėms gyventi kokybiškiau, o harmonija tarp fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės  yra kelias į tikrąją gyvenimo pilnatvę. Jurgita didžiuojasi, kad įstaigoje taikomi nauji darbo organizavimo metodai leidžia ne tik užtikrinti aukščiausią paslaugų kokybę, bet ir kurti pozityvią, kūrybišką darbo aplinką.

Jurgita, esate kineziterapeutų komandos vadovė. Apie centro kineziterapeutų profesionalumą, pozityvumą, šypsenas ir pozityvų humoro jausmą kalba ir mūsų pacientai. Kas padeda išlaikyti tokią aukštą komandos dvasią ir profesionalumo lygį?

• Smagu girdėti gerus atsiliepimus. Geras mikroklimatas komandoje – geri pacientų atsiliepimai. Visada dėmesį skiriame naujai prisijungiantiems darbuotojams atrankų metu tam, kad pritaptų komandoje, kad turėtų tas pačias vertybes, tą pačią viziją ir tą patį suvokimą apie paslaugos kokybę. Šiuo metu komandoje yra 8 kineziterapeutai, iš kurių du yra laisvai samdomi. Pakaitiniai specialistai yra to paties lygio kaip ir komanda ir bet kada gali įsijungti į darbą centre nuo pirmos dienios kai dėl kažkokių nors priežasčių iškrenta nuolatinis darbuotojas. Toks darbo organizavimas taikomas Valakupių reabilitacijos centre pagal skandinavų metodiką. Projektinių įstaigos veiklų metu susipažinau su ja ir susižavėjau. Labai didžiuojuosi, kad įstaigos vadovė Tatjana Ulbinienė palaikė šio metodo diegimo idėją ir mūsų centras yra tikras novatorius šioje srityje. Kineziterapeutas yra plataus profilio specialistas, jis ne tik „daro mankštelę“, o pilnai sudaro programą, seka jos tikslų siekimo procesą, rūpinasi kineziterapijos procesu, geba taikyti masažo elementus ir atlikti fizioterapijos procedūras. Jis taip pat rūpinasi paciento savarankiškumo ir darbingumo atstatymu. Visa tai yra kineziterapeuto profesionalumo lygis. Šio modelio dėka atsirado darbuotojų rotacija, todėl nuslūgsta rutina, stresas dėl krūvio. O humoro jausmas ir komandos dvasia yra dėl to, kad čia dirba tie žmonės, kurie myli savo darbą, kurie turi vertybes – asmenybės.

• Jūs ne tik vadovaujate kineziterapeutų komandai, bet ir kuruojate praktiką atliekančius studentus bei savanorius. Papasakokite plačiau apie tai.

• Aš pati esu kineziterapeutė daugybę metų ir man labai svarbu kineziterapijos įvaizdis Lietuvoje. Mano supratimu, kineziterapeutas yra žmogaus fizinio gyvenimo kokybės specialistas. Tai mane pastūmėjo eiti dėstyti. Iš ten į centrą ir atėjo studentai. Mūsų komandos profesionalumas taip pat susijęs su darbu su studentais. Kaip specialistai geba paaiškinti, perduoti savo žinias. Vienas iš mokymosi principų yra tas, kad kai pradedi mokyti kitus, geriausiai išmoksti pats. Dar vienas iš dalykų, kuriais didžiuojuosi, tai, kad esame viena iš reabilitacijos įstaigų Vilniuje, kuri priima ir užsienio studentus pagal Erasmus programą. Kalbos nežinojimas nėra kliūtis dirbti su žmogumi. Ir mūsų Erasmus studentai čia puikiai integravosi. <…>. Esu nustebinta mūsų pacientais. Jie puikiai kalba angliškai, tame tarpe ir vyresnio amžiaus žmonės. Atvažiuoja italai, ispanai studentai, kurie patys nelabai kalba angliškai ir jiems puikiai pavyksta susikalbėti. Mes mokomės vieni iš kitų įvairių dalykų.

• Per šiuos 20 veiklos metų Valakupių reabilitacijos centre Jūsų darbų įvairovė ir sąrašas įspūdingas. Kuri iš jūsų veiklų yra prioritetinė, koks didžiausias iššūkis?

• Aš visą laiką buvau kineziterapeutė ir tai yra mano prioritetas. Labai džiaugiuosi, kad Valakupiai man suteikė galimybę tapti komandos vadove. Niekada nemaniau, kad tai yra mano dalis. Kai direktorė pasakė, kad mato, kad aš tai galėčiau, – aš netikėjau. Tada atėjo karantinas, viskas perėjo į  nuotolį, susigulėjo, susistovėjo. Tada supratau kokia yra mano vizija ir ką aš čia darau. Mano užduotis –kuruoti aukštą kineziterapijos paslaugų kokybę įstaigoje. Tą ir darau, o dėstymas ir dalyvavimas projektuose man suteikia drąsos pamatyti, kad žmonės klauso ir girdi mane. Dėstytojavimas, projektinės veiklos, komandiruotės, bendravimas su užsienio partneriais mane išmokė kalbėti, konstruktyviai komunikuoti su žmonėmis. <…> Labai daug ko išmokau iš kolegų, ypač iš Rasos (Plėtros skyriaus vadovė Rasa Noreikytė Ustinavičienė), per įtraukimą į projektus. Šios įstaigos stiprybė yra komanda, nors ji keičiasi, ateina naujų žmonių, tačiau branduolys yra visada. <…>. Iššūkiai rengiant projektus, teikiant pasiūlymus pokyčiams, sudėtingų užduočių įvykdymas mane įkvepia. Kaip asmenybė aš išaugau šiame centre ir vis dar randu ko išmokti ir dėl to čia esu šiuos 20 metų.

• Kolegos ir Jus pažįstantys žmonės žino, kad kineziterapija, sveika gyvensena yra Jūsų gyvenimo būdas, ne tik darbas. Kokie Jurgitos patarimai?

• Viskas ko aš mokau kitus yra paimta iš mano pačios: nereikia stipriai sportuoti, o reikia nuolat mankštintis. Žmogus turi nuolat būti fiziškai aktyvus. Mityba rūpintis ne tada kai susergi ar svorį nori mesti, o visą laiką. Sveikata yra nuolatinis procesas, kuris kinta. Jei tu rūpiniesi sveikata, tai nereiškia, kad tu nesirgsi, bet susidoroti su tuo seksis lengviau. Labai svarbi ne tik fizinė, bet ir emocinė sveikata, teigiamos emocijos, nuotaika. Rūpintis savimi reikia ne susirgus, o užsiimti nuolatine higiena. Visa tai darau, dalinuosi su kitais.

• Apie ką Jurgita šiandien svajoja, kas ją šiuo metu labiausiai jaudina?

• Mane labiausiai jaudina ir domina naujos patirtys. Tai ką tu gali sužinoti, patirti, išmokti naujo. Profesiniai iššūkiai gal labiau. Dabar man vienas iš iššūkių išmokti nereaguoti negatyviai. Kaip tai darau? Dalyvauju įvairiose veiklose, renginiuose, konferencijose, seminaruose, bendrauju su savo veikloje pasiekusiais žmonėmis ir mokausi iš jų kaip to pasiekti. Reikia žiūrėti ne į priešais akis esantį kalną, bet į kelią, kuriuo eini ir tada įveiksi visas kliūtis. Apie ką svajoju? Mano svajonė – būti visa gyvenimą naudinga. Prasmės klausimas. Noriu dirbti iki senatvės, man atrodo tas yra svarbu.

• Jei galėtumėte perduoti vieną svarbiausią patarimą jauniesiems kolegoms, koks jis būtų?

• Pirmo kurso studentams savo pirmas paskaitas pradedu nuo suvokimo kas yra sveikata. Klausiu: „kas nori būti sveikas, pakelkite ranką“. Tas, kas pakelia, jau save traktuoja, kaip sergančiu. Pirmas dalykas, kurį turi suprasti: TU ESI SVEIKAS. Šiuolaikiniame kontekste mes visi norim būti kažkokie tobulesni. Tai nėra gerai. Mes jau dabar esame „-iausi“. Kitas svarbus dalykas, kad traumos, ligos yra tik kliūtys. Jos nekeičia asmenybės esmės,  jos suteikia naujų galimybių, patobulina asmenybę: išmoko naujų veiklų, santykių, draugų. Dauguma žmonių su negalia gyvena netgi geresnį gyvenimą negu iki negalios. Tai akivaizdu, matau tą savo darbe, gyvenime. Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas. Linkiu tai suprasti ir tuo vadovautis.

Ačiū už pokalbį