Apie kineziterapeutę Ingą Venckę kolegos ir pacientai sako pačius šilčiausius žodžius, o Inga santūriai atsako: „šitas darbas man yra tai, ką moku ir ką galiu daryti geriausiai. Nenorėčiau keisti į jokį kitą“

Pažymėdami Valakupių reabilitacijos centro 20-metį, tęsiame pokalbius su kolegomis, dirbančiais nuo įstaigos veiklos pradžios. Kalbiname kineziterapeutę Ingą Venckę, apie kurią kolegos ir pacientai sako pačius šilčiausius žodžius: profesionali, dėmesinga, nuolat besidominti naujovėmis, reikli sau ir kitiems.Inga santūriai sako: „šitas darbas man yra tai, ką moku ir ką galiu daryti geriausiai. Nenorėčiau keisti į jokį kitą“.

• Pradėkime nuo pradžių, kas lėmė kineziterapeuto profesijos pasirinkimą?  

• Prieš 30 metų tėtis pajuto nugaros skausmus. Po konsultacijos pas gydytoją grįžo į namus su kamuoliu ir pasakė, kad gydytojas jį patikino išgydysiantis darant pratimus, o ne vartojant vaistus. Tai mane taip sužavėjo, buvo didžiulė nuostaba. Tada iš tėčio sužinojau apie gydomąją mankštą ir tokią specialybę. Domėjausi kineziterapijos mokslu, susiradau studijas Vilniaus kolegijoje, jas baigiau, vėliau Kauno kūno kultūros universitete pabaigiau išlyginamąsias studijas ir įgijau magistro diplomą Kauno sporto universitete. Ar teko išsibandyti mokslą praktikoje? Taip, vedžiau ir vedu mokymus Valakupių reabilitacijos centro organizuojamuose mokymuose, dalyvauju ir dalinuosi žiniomis įvairiose projektinėse veiklose. Skaitau pranešimus, supažindinu su mankšta, pratimais kitų organizacijų ergoterapeutus, kineziterapeutus. Vis tik man malonesnė yra praktinė veikla, esu praktikos žmogus.

• Ar Valakupių reabilitacijos centras yra „ pirmoji ir vienintelė meilė“?

• Sakyčiau taip. Tik ką po studijų baigimo pamačiau skelbimą, kad renkama komanda naujai įsikūrusioje įstaigoje, Valakupių reabilitacijos centre. Sudalyvavau atrankoje ir man pavyko. Taip pradėjau čia dirbti ir labai džiaugiuosi, kad patekau. Esu išbandžiusi jėgas privačioje įstaigoje, tačiau po 1,5 metų išėjau dėl man svarbios priežasties, – į šią įstaigą ateidavo žmonės profilaktiniam sveikatos stiprinimui ir kaip profesionalas aš ten galimybių įgyti patirties ir mokytis turėjau nedaug. Tiesiog man buvo neįdomu ir nesustabdė net siūlomas atlygis. Ateina žmonės kaip į sporto klubą, o apčiuopiamo rezultato nėra. Kaip, pavyzdžiui, turint pacientą po amputacijos, kurį išmokai naudotis protezais ir jis išeina laimingas su aukšta vaikštyne ar ramentais pasivaikščioti į lauką, moka pats užsidėti ir nusiimti protezą. Tai mane labai džiugina. Matyti savo darbo rezultatą, naudą žmogui yra labai svarbu. Jaučiu vidinį pasitenkinimą.

• Pakalbėkim apie pacientus. Kokie jie ir kaip sekasi jiems padėti?

• Labai džiaugiuosi, kad pas mus yra ir medicininė stacionari, ir ambulatorinė reabilitacija, o tai reiškia pacientų su įvairiomis diagnozėmis įvairovę, įvairių problemų sprendimą ir naujas pamokas bei patirtį. Jauni žmonės gydosi traumas, vyresni – neurologines ir kitas ligas, atvyksta po operacijų, amputacijų. Didžioji dalis pacientų, kurie ateina į mūsų sporto salę, nori sportuoti. Ypač kai pamato savo pačių darbo rezultatą.  Dažnai prašo reabilitacijos pratęsimo, domisi mityba, sveika gyvensena, net grįžę namo nori sugrįžti mokamų paslaugų, ar net atsiveda artimuosius. Kaip specialistė, turiu  domėtis įvairiomis sritimis, kad galėčiau atsakyti į pačius įvairiausius žmonių klausimus ir juos motyvuoti.

• Kas tavo akimis yra profesionalus kineziterapeutas?

• Tai žmogus su atsakingu požiūriu į darbą, didžiuliu noru dirbti, kelti kvalifikaciją. Darbas su pacientas yra sudėtingas, žmonės yra individualūs. Liūdni, pikti, net kartais priešiški. Reikia turėti socialinių įgūdžių, psichologinių žinių. Reikia ir nuraminti ir paskatinti. Didelė darbo dalis yra psichologinis kontaktas. Aš užjaučiu pacientus, bet nesigailiu jų. Svarbu empatija, palaikymas, bet ne asmeninis įsitraukimas. Dar manau labai svarbu pagarba žmogui ir profesionaliai atlikti savo darbą.

• Ar esi sportiška, ar judesys yra įprasta gyvenimo veikla?

• Nuo mokyklos laikų dalyvavau sportinėje veikloje, bėgau ilgas distancijas, dalyvavau „Drąsūs Stiprūs Vikrūs“ varžybose ir visą gyvenimą esu aktyvi. Ar sportuoju po darbo? Prisipažinsiu, kad ne. Gal dėl to, kad visą dieną praleidžiu sporto salėje. Tačiau žinau, kad privalau kasdien nueiti 10 000 žingsnių ir stengiuosi tai daryti, vasarą važiuoju dviračiu, su šeimyna važinėjame riedučiais, plaukioju.

• Kokia kita Ingos gyvenimo pusė?

• Oi ta Inga mūsų… labai mėgstu viską valgyti, nors suprantu, kad kineziterapeutas turi būti fiziškai aktyvus, turėti jėgų, energijos, neturėti viršsvorio. Labai patinka gėlės, labai jas myliu. Auginu sodą, kuriame beveik vien gėlės. Prie Valakupių reabilitacijos centro kineziterapijos salės vidinio  įėjimo pavasarį žydi tulpės, –  mano darbas. Planuoju plėsti gėlyną. Darbe dažnai matau skausmą, neviltį, netgi pyktį. Kita mano dalis nori matyti grožį, todėl gėlės yra mano meditacija ir atgaiva.

• Ką papasakotum apie savo kolegas, kineziterapeutus?

• gos draugiški, padedantys vieni kitiems, labai gera atmosfera darbe, nėra konkurencijos. Kineziterapeutų komandoje labai gerai sutariame, padedame vieni kitiems. Gyvename komfortiškai, bet tai netrukdo tobulėti. Visuomet pasidaliname informacija grįžę iš mokymų, konferencijų, dalinamės žiniomis, mokomės vieni iš kitų. Yra kolegų su kuriais leidžiame laiką ir po darbo.

Gera čia. Labai patinka aplinka, ypač vasarą. Nuostabi vieta, supanti gamta. Nenorėčiau dirbti ligoninės patalpoje ar mieste „ant asfalto“. Matyt todėl ir esu čia tiek metų. Daug pokyčių įvyko per tuos metus, bet kiekvienas pokytis savaip geras.

• Ko palinkėtumėt kolegoms VRC 20-mečio proga?

• Palinkėčiau kiekvienam iš mūsų to paties: susirasti tą savo mėgstamą veiklą, kas patinka ir ką gebate daryti geriausiai.